Eidama 72-uosius metus mirė muzikologė, LRT laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Muzikologės gyvybė užgeso ligoninėje. Tai LRT patvirtino Z. Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas.
Z. Kelmickaitė mirė šeštadienį, 8 val. ryte. Ilgametė televizijos laidų vedėja iki šiol buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau.
Televizijos žiūrovų ir kolegų atmintyje Z. Kelmickaitė visuomet išliks kaip temperamentinga ir nenustygstanti vietoje. „Kai kas bėga maratoną, o aš bėgu gyvenimo maratoną, džiaugdamasi, kad galiu ką nors parodyti Lietuvai: žmones, kurie gražiai gyvena, džiaugiasi vaikais, dainuoja ar dar ką daro. Tai yra mano gyvenimo, žmonių maratonas“, – rudenį minėdama 71-ąjį gimtadienį portalui LRT.lt sakė žiūrovų mylima laidų vedėja.
Z. Kelmickaitės gyvenimo maratonas prasidėjo 1951 metų spalio 19 dieną Klaipėdoje. Z. Kelmickaitė LRT TELEVIZIJAI yra pasakojusi, kad augo paprastoje šeimoje – jos tėvas buvo siuvėjas, iš jo amato šeima ir gyvendavo. Z. Kelmickaitė nuo vaikystės jam padėdavo – nors darbas buvo nelengvas, jiedu su broliu žinodavo, kad jei bus pinigų, bus ir saldainių.
Garsi moteris sako charakterio savybes, ypač dainavimą ir pasiutimą, paveldėjusi iš abiejų – ir tėvo, ir mamos – giminių. „Mano mama yra iš keturiolikos vaikų, o tėvas – iš septynių. Visi buvo gerai parištais liežuviais ir labai dainingi. Nenusileisti, nepasiduoti ar leistis į avantiūras – iš mamos“, – yra pasakojusi Z. Kelmickaitė.
1975 metais ji baigė Lietuvos konservatoriją, 1983 metais – Teatro, muzikos ir kinematografijos instituto Leningrade aspirantūrą. Nuo 1978 metų ji dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1976–1978 metais buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriaus redaktorė. Nuo 1974 metų LRT RADIJO muzikos laidų, 1995–2000 metais katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidos „Muzikos menas“ rengėja.
„Manau, kad žmogus savo greičio nepasirenka, jei jis lėtas iš prigimties, dirbti kelių darbų vienu metu ir nesugebės. O man tik paduok – ryte, dar ne visai prabudusi, jau galiu būti apsikrovusi knygomis ir skaityti, čia pat atsiliepti telefonu ir susitarti dėl radijo laidos, o vėliau, virdama kavą ar arbatą, jau planuotis „Ryto suktinį“, susitarti su studente, kad perskaitysiu jos baigiamąjį darbą. Visi tie dalykai eina greta.
Nesakau, kad tai yra lengva, bet man taip patinka. Posakis „Viena rūra – šeši kermošiai“ – apie mane. Jei galėčiau, dirbčiau 24 valandas per parą. Juk visada sakau, kad Dievulis man davė didžiulę dovaną – mylimą darbą“, – viename iš savo interviu portalui LRT.lt yra sakiusi Z. Kelmickaitė.
2003–2004 metais ji buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė. Nuo 1980 metų kūrė televizijos muzikines laidas, scenarijus televizijos filmams. 1977–2007 metais buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, su juo parengė koncertinių programų. LRT archyvuose išliko daugybė Z. Kelmickaitės parengtų laidų.
„Žmonės, mano manymu, yra didžiausias turtas. Artėjant rinkimams susimąstau: politikai neturėtų išradinėti dviračio – tegul važiuoja per Lietuvą ir pamato žmones, jų akis. Tegul pažįsta savo kraštą ne iš turistinių knygelių ar nuogirdų, tegul susitinka ir sužino, kiek daug Lietuvoje talentingų žmonių. Jie dirba tokius gražius darbus...
Manau, kad kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui, kaip jam išeina ir pasiseka. Negalima menkinti nė vieno – tas, kuris turėjo daug, galbūt statė tiltus ir muziejus, o kitas galbūt iš paskutinių centų nupirko miltų ir kaimynei iškepė pyragiuką. Tačiau ir jis bent vieną žmogų padarė laimingą“, – LRT.lt prieš porą metų pasakojo Z. Kelmickaitė.
Rudenį minėdama gimtadienį ji sakė per gyvenimą keliavusi su mintimi, kad jei tik nori – viską gali iškęsti: „Nereikia būti įnoringam – į gyvenimą reikia žvelgti su šypsniu. Na ir kas, jei šiandien nepasisekė, gal rytoj pasiseks.
Sakyčiau, kad vis tik yra tas meilės skiepas, kuris žmogų gali pradžiuginti, pratęsti jo gyvybę. Tad mylėkime vienas kitą ir, žinokite, viskas bus gerai“.
Z. Kelmickaitė 1995 metais gavo Jono Basanavičiaus premiją, 1999 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją, 2000 metais jai įteiktas Gedimino ordino Riterio kryžius, o 2018 metais ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžius.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė reiškia užuojautą ir sako, kad Z. Kelmickaitės mirtis yra didžiulė netektis Lietuvai.
„Tai didžiulė netektis Lietuvai. Zita buvo nepaprastai žmogiška, talentinga ir charizmatiška, ji turėjo unikalią savybę rasti kalbą ir su vaiku, ir su senjoru. Zita buvo ta žurnalistė, kuri atrasdavo talentus atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, mokėjo įžvelgti Lietuvos regionų autentiškumą, ji buvo mylima ir televizijos žiūrovų, ir socialinių tinklų skaitytojų, tai didelis praradimas ir LRT auditorijai. Zitos nepaprastai trūks, užuojauta artimiesiems“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
